Kuomet rinkomės vakarėlio temą, buvau labai nustebinta, jog iš visų pasiūlytų variantų kolegoms labiausiai patiko kulinarinė tema, ypač turint omenyje tai, kad tris ketvirtadalius kolektyvo sudaro vyriškosios giminės atstovai. Tačiau pats vakarėlis puikiai įrodė, kokie puikūs kulinarai yra vyrai! Buvo beprotiškai gražu žiūrėti į juos pjaustančius, bulves skutančius, tešlą maišančius ir dirbančius visus kitus įprastus virtuvės darbus. O antros dienos Valentino išvirta žuvienė ir Vytauto suplauta visa stirta indų apvainikavo šitą puikią kulinarinę fiestą. O jei dar prisiminus rytinę Antano kavą į lovą (mmm...), belieka pripažinti, kad mums, merginoms, labai pasisekė! :-)
Tad kviečiu pasidairyti po įamžintus šio vakarėlio momentus ir kartu prisiminti džiugias, kartu praleistas akimirkas, iš visos širdies dėkodama kolegoms, kurie nepaliko manęs visą vakarą kitoje objektyvo pusėje!
O viskas prasidėjo nuo Raimundo sveikinimo Boso dienos proga...
Taip darbavosi pirmoji "Vieno kąsnio komanda", kurios nariais tapo Jūratė, Valentinas, Valerijus ir komandos kapitonas Andrius, burtų keliu išsitraukę užkandžių temą. Jiems drąsiai būtų galima įteikti apdovanojimą už gražiausiai apipavidalintą meniu bei stalą!
Antroji komanda, kurios nariais tapo Žydruolė, Vytautas, Juozas ir kapitonas Giedrius, išsitraukė karštojo patiekalo temą, ir nors gamino labaaai ilgai, bet laukti tikrai buvo verta... Jiems drąsiai galima įteikti apdovanojimą už originaliausiai atskleistą temą. Patiekalas buvo pavadintas "Tautišku", nes jis buvo sudarytas iš trijų dalių, kurių spalvos buvo geltona, žalia ir raudona.
Trečioji komanda, kurios nariais tapome dvi Monikos, Raimundas ir Antanas, buvome atsakingi už desertą ir kolegas lepinome Prancūzišku varškės pyragu bei varškinėmis baronkytėmis... Šiai komandai nepasisekė, kad jos kapitonė, kuria buvau išrinkta aš, buvo atsakinga ir už fotografavimą, ir už bendrą maistą, ir už muziką... belakstydama kapitonė nesužiūrėjo į tešlą dedamų miltų kiekio, ko pasekoje baronkėlės nesigavo tokios, kokios turėjo būti, bet Monikos varškės pyragas buvo tiesiog dieviškas... O Antaną drąsiai galima apdovanoti už nuoširdumą minkant tešlą - joks virtuvinis kombainas nebūtų padaręs to šitaip kruopščiai ir nuoširdžiai! :-)
Ar gali būti kas nors gražiau, nei vyrai, besidarbuojantys virtuvėje?! :-)
AKIMIRKOS... Jų buvo daug ir įvairių - bendravimo, darbo, diskusijų, pozavimo, gurkšnojimo, juoko, susikaupimo, stebėjimo.... ir kiekvienas iš mūsų iš jų atmintyje susidėliojome savo mozaiką...
Šokiai taip pat buvo... gal ir ne tiek, kiek norėjosi mums, merginoms, bet prisiminti tikrai yra ką! :-)
Veidai... mieli, draugiški, atsipalaidavę... šiek tiek kitokie nei kasdien matomi darbe...
